Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-10-29

Vedybų sutartys - tarp jausmų ir prostitucijos

Publikuota: Kita

Teisininkų grupelėje
netyčia pradėjome diskutuoti apie vedybas - kiek jos svarbios šiandienos
Lietuvoje, koks jaunimo požiūris, ir kaip visada užkliuvome už amžinosios temos
- meilės.

Nors teisininkai auksinius žeriasi jau trejus metus (tiek praėjo nuo vedybų
sutarčių registro veiklos pradžios), tačiau didžioji visuomenės dalis dar
sunkiai gali suvokti, kaip ir kodėl egzistuoja „vedybų sutartis“. O sunkiausia
ją įmanoma paaiškinti jausmais, o ne šaltu ir su meile nieko bendra neturinčiu
matematiniu skaičiavimu.

Tačiau apie viską iš eilės. Šio teisinio instituto šalininkai duoda
standartinį pavyzdį. Tarkim, pasiturinti ir truputį vyresnė moteris išteka už
pora dešimčių metų jaunesnio vaikino, kurio turtas dešimt kartų mažesnis.
Būsimosios jaunosios patarėjai šnibždėtų, kad vedybų sutartis užtikrintų jos
interesų apsaugą, o konkrečiai imant – numatytų atitinkamas turto dalis, kurios
skyrybų atveju be jokių išlygų ir sąlygų liktų jaunajai. Taip pat būtų
apibrėžtas bendras šeimos turtas, paskirstytos vedusiųjų uždirbamos pajamos.
Kitaip sakant, vedybų sutartis padeda išvengti tos „tarybinės“ lygiavos, prie
kurios yra įpratusi tarybinė Lietuvos visuomenė. Būtent ši sutartis, teigia jos
šalininkai, užtikrina, kad meilė netaps įrankiu, kad jauni ir gražūs ar
skaisčios ir taurios neaukos savo nekaltybės dėl tariamojo mylimojo turtų,
kuriuos skyrybų atveju reikėtų dalyti per pusę.

Sudarytos vedybų sutartys saugomos Centrinėje hipotekos įstaigoje, todėl sutarčių turinio
lengvai
tikrai neišvysime, kaip ir neteks susipažinti su tokias sutartis
sudariusiųjų pavardėmis. Keista, tačiau tokių sutarčių turinį galima sužinoti
gana netikėtai – kad ir neformaliai bendraujant teisininkams. Pasirodo, daugelis
tokių sutarčių, kalbant liaudiškai, – tai žaidimas į „vienus vartus“. Pagal šias
sutartis viena sutarties šalis dominuoja (suprantama, nes ji „muziką užsako“ ir
už ją moka), o kitai tenka daugybė pareigų.

Kas dar svarbiau – tokios vedybų sutartys savotiškai išsišaipo iš Civilinio
kodekso autorių. Šie teigia norėję apsaugoti sąžiningai „turčių“ sukauptą turtą
nuo nesąžiningų „varguolių“, tačiau realybė visa tai apsuko iš pagrindų – vedybų
sutartys tapo puikia dingstim „turčiams“ išnaudoti „varguolius“. Minėtu
turtingos „jaunosios“ atveju ši tiesiog kaip naujųjų laikų vergą įsigyja
jaunikį. Suprantama, santykiams klostantis gražiai apie jokią vergystę kalbos ir
būti negali, tačiau tokia sutartis sukuria prielaidas piktnaudžiauti. Nereikia
didelės vaizduotės, norint suvokti, kad lanksčiai su sąžine bendraujantiems tai
yra ir puiki dingstis slėpti savotišką „aukštos klasės“ prostituciją – tiek
vyrų, tiek ir moterų.

Diskusijoje buvo girdima ir nuomonė, kad normaliu – t.y.
apylygių sutuoktinių – atveju vedybų sutartis dažniau vis dėlto yra naudingas
dokumentas. Girdi, ji leidžia paskirstyti sutuoktinių turtą, apsaugoti bent
minimalią šeimos gerovę (kai verslininkė ar verslininkas asmeniškai rizikuoja
tik savo asmeninio turto dalimi). O svarbiausia, teigia tokių sutarčių
šalininkai, kad vedybų sutartis – tai tam tikras draudimas, kad įsiplieskę
jausmai netaps ateities ginčų šaltiniu. Esą teisingiau iš karto apibrėžti savo
bendro gyvenimo principus, nustatyti tam tikras ribas ir jas žinoti.

Keista, tačiau ir ši „normalios“ vedybų sutarties teorija neišlaiko vidinės
logikos testo. Pirmiausia šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje įprasta, kad
vedybos – tai dviejų asmenų savo valia daromas pasirinkimas, kurio dvasinis
pamatas – meilė. Būtent šis jausmas yra ir turi būti vedybų, šeimos kūrimo
pagrindu. Antraip šeima tampa socialine fikcija – dviejų asmenų junginiu,
savotišku UAB'u. Pažymėtina, kad tokią sritį kodekso autoriai taip pat numatė,
išskyrę Lietuvoje taip pat sunkiai prigyjančią „partnerystę“. Antra, vedybų
sutartį vertindami kaip „draudimą“, iš karto pripažįstame, kad vedybos gali
baigtis ir nesėkmingai – t.y. skyrybomis. Kyla natūralus klausimas, kaip turėtų
mylėti vienas kitą du sutuoktiniai, kurie jau vedybų metu galvoja apie skyrybų
galimybę? Vargu ar jų paklausę gautume aiškų paaiškinimą apie viduje
puoselėjamus jausmus. Ir šiuo atveju iš tiesų svarbus tampa krikščionybės
teikiamo Santuokos sakramento pažadas „kol mirtis mus išskirs“.

Visuomenėje neįmanoma rasti vienintelio teisingo atsakymo, rūšiuoti į „gerus“
ir „blogus“, teikti pirmenybę ar šalinti. Tačiau sykiu akivaizdu, kad teisei
priskirtinas tam tikra visuomenės „auklėjimo“ vaidmuo, todėl ir Civilio kodekso
nuostatos lemia, kaip jausimės po poros metų ar dešimtmečių. Nenorėčiau, kad
Lietuva grįžtų į XIX a. ir ankstesnius „dukrų pardavinėjimo“ laikus. Taip pat
nenorėčiau, kad vedybų sutartis kurtų priedangą naujam vartotojiškos visuomenės
reiškiniui, kai turtinės atskirties dalijami „turčiai“ galėtų naudotis
„varguolių“ jaunyste. O naivūs optimistai tegu tiki, kad patikimose saugyklose
saugomos sutartys niekaip nesusijusios su nauja prostitucijos forma.

Paskelbta www.omni.lt


Atgal į: Vedybų sutartys - tarp jausmų ir prostitucijos